GYVENIMAS - PROSTITUTĖ, UŽSIČIAUPK IR MĖGAUKIS.

GYVENIMAS - PROSTITUTĖ, UŽSIČIAUPK IR MĖGAUKIS.

Hola a todos! Didelis puodelis arbatos ir muzika. Ką tai reiškia? Ogi naują įrašą. Pasiilgot? Na, aš tai ne.

Kaip jau supratot iš pavadinimo, įrašas nebus apie drugelius vienaragius ir vaivorykštes. Na gal tik truputį. Įrašas bus apie tuos nuostabius žmones, kurie nepaisant advento, savaitgalio ir sniego Egipte yra viskuo nepatenkinti. "Vaikinas mane ignoruoja." "Aš per storas/stora", "Man nesiseka" ir "Aš neturiu draugų". Let me get few things straight. Jei žmogus atsistojęs šonu nepasislepia už stulpo, dar nereiškia, kad jis storas. Taip pat, jūs nesusirasit draugų besiskųsdami, kad jų neturite. Niekas nemėgsta mažų niurzgančių pukų kamuoliukų. Gal nusišypsokit, vistiek turite daugiau maisto nei Afrika. Metams į priekį.

Taip pat, visi dėmesio ir gailesčio reikalaujantys dalykėliai, pabandykite papasakoti apie savo bėdas Vietname kariavusiam karo veteranui, kuris matė, kaip visi jo kovos draugai buvo išskersti kaip kiaulės prieš Kalėdas. Arba mergaitei, kuri antroje klasėje rado savo mamą pasikorusią.  Aš manau, jie tikrai jus supras ir paguos!

O šiaip, kaip jau minėjau, Gyvenimas, lyg didelė prostitutė. Jei turi pinigų, telieka užsičiaupt ir mėgautis visais jo teikiamais malonumais.

Tik saugiai, nes galiausiai viskas gali pasibaigti AIDS. Saugokitės, draugai!

MELAS, IŠDAVYSTĖS, AFEROS IR KITAS ŠŪDAS.

Suknistai malonų vakarą draugai skaitytojai. Jei būčiau Stalinas, dabar skambėtų plojimai. Hah. Pasitenkinsiu jūsų šypsena. Iki atostogų liko 4 savaitės. Arba 20 darbo dienų. 160 darbo valandų. Na, ir atrodo, kad šiemet Kalėdos bus Afrikietiško stiliaus. Be sniego ir be maisto, nes reikiamiausiu metu jus visu svoriu prispaus "Maximos" stogas. Žiauru, bet žavu, nes nebus išlaidų laidotuvėms.

O dabar, rimtai. Kaip jūs įsivaizduojate niekad nemeluojantį žmogų? "Ai, brangioji, aš dabar juvelyrinėje parduotuvėje, perku tau penkių karatų deimantinį žiedą, o ką?" arba "Nepaisant to fakto, kad mums visiškai nusispjaut į jus, draugai valstiečiai,  balsuokit už Lietuvos socialdemokratų partiją ir mes pasistengsim padidinti kanceliarines išlaidas, nes 4000Lt pieštukams nebeužtenka." Velniop. Kodėl melas yra taip nemėgstamas? Žmonės nekenčia būti apgaudinėjami? Jaučiasi nemaloniai, kai jiems pripučia miglos į akis?
Tuomet kodėl, kiekvienam magui gatvėje su paprasta kortų kalade, galinčiam apmulkinti jus 52 skirtingais būdais, iš rankovės ištraukus jūsų kortą jūs plačiai ir nuoširdžiai vėpsosit, kaip Liaudies Korėjos Demokratinės Respublikos pilietis pirmą kartą išgirdęs apie demokratiją? Tikslas pateisina priemones, right? Tad koks skirtumas, pasakytas išgalvotas faktas, pagirta jos tragiška plaukuosena ar naivus apsimetimas, kad nieko nežinai? Kartais, būna geriau pameluoti, nei pasakyti tiesą, juk, kaip sakė Dr. Hausas: EVERYBODY LIES.

Žavus betikslis melas ir neištikimybė toli gražu nėra tas pats mėšlas. Viena yra sakyt bet ką, verčiant žmogų naiviai šypsotis, kita yra žeminti žmogų per visus galus, gulint po ar virš savo "sesutės". You know, Cosa Nostra turėjo puikų pasiūlymą tokiem niekšeliams. Du šūviai iš nupjautavamzdžio ginklo gulinčio mano blogo fone ir, po to keli klausimai lavonui, net nesitikint ištempti atsakymo iš jo negyvų lūpų. XX a. viskas buvo paprasčiau. Reikėjo tik mokėti egzistuoti. Na, ir dažnais atvejais Didingoje Socialistinių respublikų sandraugoje - vogti. Kad ir kaip ten bebūtų, ačiū už dėmesį.

Na, o pabaigai, "..aš visiem dovanų po naują "Kamasutrą".. Kad įvairiau Pi%^umėtės ir apipi$#nėtumėt.."

BANG. BANG. YOU'RE DEAD.

Gerą vakarą ekstravertai. Ir intravertai. Tiksliau visi, kurių dar neišguldė rudeninė depresija. Už lango velniškai šlapia ir pasiutėliškai tamsu. Velniop šitas šuniškas dienas.

O jūs, mieli apuokai, dar nesiruošiat nusižudyt? Jei jau bandysit tai padaryt, prašau, nusipjaukit savo galvą grandininiu pjūklu. Nors priversit kažką šyptelt iš absurdiškumo. Ei. Pala. Nebūtina nusipjaut galvą, kad priverstum kažką šyptelt.  Galima pasekt vieno lenko pavyzdžiu. Prisiuostyt 646, smigt kažkur griovyje su įsivaizduojama laisvo elgesio mergina. Tada būt rastam vietinių ir palaikytu mirusiu. Galiausiai, neatsibust, kol tave kiša į lavonams skirtą maišą ir išsipagiriot tik morge, prieš skrodimą. Visai nieko turėjo būt morgo darbininkų reakcija. Ai, ir po viso šito, nepamirškit paduot greitosios darbuotojų į teismą. Juk jie tokie nevykėliai, kad neskiria girto lenko nuo negyvo lenko. Nors, čia praktiškai tas pats.

O jei rimtai, tai nereikia padaryt kažko tokio, kad priverstum žmogutį kvailai išsišiept kaip debilą. Svarbiausia - maži dalykai. Supratingumas, nuoširdumas ir nuotaikingumas. Padarykit kažką gero. Atleiskit didžiausiam savo priešui. Tik nepamirškit to šunsnukio vardo. Pakvieskit ką nors pasivaikščiot po balas. Sušlapkit iki ausų ir po valandėlės gurkšnokit kažką. Stipraus arba ne. Dauguma žmonių sako, "Alkoholis nepanaikina problemų." Bet, gerai pagalvojus, pienas irgi. Ai. Padėkit kažkam kas bėdoje! Jie to nepamirš.
Ir būtinai parašys jums, kai juos dar kartą ištiks bėda. Galiausiai, jei jau kažkas jums be galo įgriso, atminkit, jie gyvi tik todėl, kad į juos šaudyt vis dar yra nelegalu. Ir ačiū Dievui. Jei visi laikytųsi savo žodžio, aš jau būčiau negyvas. Keturis kartus.

O jei jau kalbant apie šaudymus, man, asmeniškai, pats tobuliausias istorijos laikotarpis buvo XX amžiaus vidurio JAV. Mafijos laikai. Laikai, kai visi vyrai buvo vyrai, o ne gauja "swaggerių" piniginėje besinešiojančių "One direction" grupės nuotraukas. Laikai, kai visi su savimi nešiojosi Colt 1911 ir žavingą skrybelę, tačiau buvo garbingi ir džentelmeniški. Laikai, kai ištikimybė buvo aukščiau visko.
Pamink šias vertybes, ir gausi į galvą. 34 gramus švino. Visai nebloga perspektyva. Dolce vita e addio, miei cari amici.

ANARCHIJA, ARBA POŽIŪRIS KELIANTIS PASIPIKTINIMĄ.

Gerą vakarą, mano žydrieji blogo skaitytojai susirinkę prie mielųjų savo kompiuterių vaizduoklių. Tegyvuoja anarchija! Arba ne. Kiek iš jūsų papiktintų žmogus gatvėje ir šaukiantis šiuos žodžius? Ai, nors, gyvename Lietuvoje. Čia visi giliai širdyje anarchistai. Juk norit, kad valdžios nebebūtų. Vis dar sulaukiu klausimų, ar vienas fizikas man kartais ne giminė. Tik po ilgų įtikinėjimų sulaukiu atsako "Gerai. Gyvensi."

O su politinėmis pažiūromis, kad ir kokios mielos jūsų širdžiai jos bebūtų, galima greit prisižaisti. Vienas žmogus Biržų rajone norėdamas kažką papiktinti, arba, labiau tikėtinas variantas, tiesiog, neturėdamas ką veikti po kelių greitai sunaikintų "Monikutės naktų" butelių, iškėlė tą nelemtą "Šviesaus Tarybinio laikotarpio" vėliavą ir už tai bus apdovanotas nuo 500 iki 1000 litų bauda. Visai neblogas bandymas pasakyti "Prie ruso buvo geriau.". Ypač, prisimenant tą faktą, jog už šią sumą išeitų nuo šimto iki dviejų šimtų "Monikutės naktų" litrų. Tai beveik vienos paros norma rusui.

Apie bandymus papiktinti žmones, kita nuomonė. Paskaitę visą mano tinklaraštį, pastebėsite, jog tai vienas milžiniškas bandymas kažką papiktinti. Jei kas įsižeidė, taip jiems ir reikia. Pasaulis visas įžeidžiantis, susitaikykit su tuo, nevykėliai. Tiesa. Neseniai padariau išvadą, kad visi lietuviai nacionalistai. Kažkada po šio drastiško pasisakymo gavau aršią repliką "Kalbėk už save." Gerai, kalbėsiu už save, drauge nacionaliste. Ai, tiesa, vėliau ji pareiškė, kad lenkai ne žmonės. PALA PALA PALA. Žinau, kad daugumai nacionalizmas yra tas pats kas nacizmas, o nacizmas tas pats, kas Hitleris, o šis, savo ruožtu atsakingas už laisviausios pasaulio tautos iškepimą. Ponios ir ponai - nacionalizmas nėra troškimas sunaikinti kitokius. Ir ypač žydus. Nacionalizmas yra mąstymas, kai manai, jog tavo tauta yra pati geriausia. Ir dabar, visi nekaltais veideliais sakę, kad lenkai ne žmonės ar, kad jie neverti būti ES, tegul ranką prie širdies pridėję pasako, kad jie yra nacionalistai.

Galiausiai, Apie Lenkiją. Lenkai ne žmonės, lenkai beviltiški, lenkai nėra tauta. Whoa. Hold on there. Teko bendrauti ne su vienu ir ne su dviem lenkais iš didžiosios Lenkijos. Na, aš juk smalsus žmogus, Vilniaus klausimas yra aktualus. Kas kart išgirdę šį klausimą, jie su nuostaba patikindavo, kad jis turi priklausyt Lietuvai. Tai kam naudingas priešiškumas, ypač jei Lenkai į mus žiūri kaip į brolišką valstybę? Atsakymas paprastas. Pažvelkit į antros pastraipos paskutinį žodį. Tie prakeikti niekšeliai siekia priešiškumo šių dviejų tautų atžvilgiu, tad kitą kartą važiuodami į Lenkiją imkite ne beisbolo lazdas, o nuoširdžią šypseną. Šiam kartui sąmokslo teorijų užteks.

POZITYVAS - APLINK KAKLĄ.

Karts nuo karto sulaukiu žavių pastebėjimų iš stebėtinai žavių padarų vadinamų panelėmis, jog mano blogas piešiamas per daug niūriomis spalvomis. O ką padarysi, cituoju, Monty Python: "Life is a shit when you look at it but always look at the bright side of life". Ir negaliu nesutikt. Rytoj reikia paruošti 2 monologus, aš sėdžiu čia ir švilpauju šią dainą. Iš galvos niekaip neišeina viena prakeikta mergina, tačiau aš ir vėl švilpauju, visiem kartodamas tą nelemtą "viskas gerai". Žinot, jei mane rytoj partrenks autobusas ar pagaus siciliečių mafija ir pasiūlys permiegot su žuvytėm, aš gulėdamas visas sugiptuotas ligoninėj ar žiūrėdamas, kaip cementuoja mano kojas, tikriausiai niūniuosiu šios dainos melodiją ir paklaustas kaip man sekasi, šyptelėjęs pasakysiu "viskas gerai!". O kodėl turėčiau sakyti tiesą, kai ji vistiek niekam neįdomi?

Kiekvieną kartą išgirdęs žodžius "meluoji" adresuotus man, pasakau "Aš? Meluoju? Aš, asmeniškai, niekad nemeluoju.  O, B^%&. pamelavau." Na ką gi. Visi meluoja. Delfi atliktoje apklausoje, kurią tuoj išsigalvosiu, 88% respondentų, paklausti, ar jie kasdien meluoja atsakė, kad taip. Na, o likę 14% tiesiog pamelavo. Juk visi meluoja. Kasdien. "Aš padariau namų darbus." "Man rūpi, ką tu manai." "Aš tave myliu". "Ne, mama, aš ne nėščia." Galiausiai, "Ne ne ne, Septyniasdešimt antrais  jokios sovietinės okupacijos nebuvo".

O kodėl melas yra blogai? Dažnai prisistatau kaip "Šarūnas, nuoširdus melagis, bei žmogus nesugadintas merginų.. beveik." Ir įprasta reakcija būna, jog melavimas yra didelis trūkumas. Hm. Jei aš sakyčiau, kad esu nuoširdus ir meluočiau tiesiai į akis, būtų geriau? It looks like. Šiais laikais niekuo negalima pasitikėti, tad kodėl nepasakius to iškart  susipažįstant? Aš net negaliu pasitikėt savo Kebabu (mano storuliukas šuo. Rotveilerio, vilkšunio ir karvės hibridas. Neklauskit kaip.) Man vos nusisukus jis ištuština visą mėsą aplink trylikos metrų atstumu. Gerai, kad daugiau nepabėga. Įdomu, kodėl jis toks storas? Tas pats ir su žmonėmis. Hitleris sakė, kad nepuls "Draugo" Stalino, didžiausios maisto gamybos kompanijos ant savo produktų ir toliau rašys "No Preservatives", galiausiai, jūs ir toliau sakysite, jog nemėgstate meluoti.

O dabar, vėl Pozityvo. Jei meluot, tai tik į teigiamą pusę. Pasakykite kam nors komplimentą. Pagirk merginos iškirptės dydį. Arba tą faktą, kad jos pudros ant veido užtektų visiems namams Ruandoje pertinkuoti. Priverskite ką nors šyptelti. Kam rūpi, kad tai buvo melas, kai šypsena yra nuoširdi? Atminkit, draugai mėsos maišai. Melas nėra blogas dalykas, todėl nenustosiu prisistatinėti kaip nuoširdus melagis ir kaskart paklaustas kaip sekasi, atsakysiu "gerai". Nors, nemokant meluoti, gali baigtis blogai. Stay Positive!

LONG TIME, NO SEE.

Gerą vakarą ponai, panelės ir šiaip, keisti padarai netinkantys nė vienai iš pastarųjų grupių. Aš ir vėl grįžau prie savo blogo blogo rašymo! Neapsimeskit, kad pasiilgot. Šis įrašas turėjo žyrduosius jūsų vaizduoklius tik pasirodžius laikraščiui su šiuo straipsniu, bet atsibodo laukt. Na ką, turėkit, skaitykit, ir šypsokitės, ponai, panelės ir šiaip, keisti padarai netinkantys nė vienai iš pastarųjų grupių. Šypsokitės! O dabar, trumpai apie egzaminus ir tikrą Sizifo darbą mokykloje.

Puikus pavyzdys – Matematikos B lygis. Aš jį pasirinkau ne todėl, kad man nesiseka matematika, tiesiog, man gyvenime to neprisireiks, tad kodėl turėčiau laužyti galvą kaldamas į ją nuostabiąsias trigonometrijos taisykles. Na taip, jei kam nors rūpėtų, kokiu kampu šaudydavo Napoleono armijos patrankos taikydamos į Maskvos bokštus ar kaip apskaičiuoti automobilio katalizatoriaus stačiosios kraštinės kampo tangentą aš gal ir pagalvosiu apie šitos srities mokslus. Bet, aš vis dar trinu suolus 210 kabinete, buku žvilgsniu spoksau į lentą ir bandau suprast, kam reikalingi namų darbai čia. Pagalvokim.  Nelemtojo egzamino nelaikysiu. Pasiruošti kontroliniui? Na, kontroliniai ir taip nesunkūs žinant tą faktą, kad tuos pačius uždavinius labai lengvai gliaudo aštuntokai. Bet taip, aš žinoma galiu paaukoti kelis medžius kažkur Pietų Amerikoje, tamsta mokytoja, nes man labai rūpi jūsų “Pliusiukų minusiukų” sistema.

Taip pat, artėja istorijos kontrolinis iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sutarčių. O taip, įdomybės. Astravo sutartis, Horodlės unija, Torūnės taika, Vilniaus – Radomo sutartis, Salyno sutartis, Liublino unija, Melno taika ir daugiau jau keiksmažodžiais virtusių žodžių bei jų pasirašymo metai ir pasekmės turi būti mūsų galvose. “Ai, vistiek keturis gausiu”. Ir tai yra tipinė mano, beje, manau ne vieno mano mintis prieš užmiegant užtarnauto poilsio, kol kiti kankinasi prie knygų, kad kitą dieną galėtų ramiu snukučiu nesijaudindame išbambėt visas sutartis su jas pasirašiusiais asmenimis. Abėcėlės tvarka.

Na, o aš padėkosiu jums, kad sugaišote penkias savo brangaus gyvenimo minutes, per kurias galėjote padaryti anglų namų darbus, atrasti naują žvaigždyną, 268 kartus pasakyti žodį “Negro” (Nerijaus Kesmino išmintis) ar tiesiog, plačiai nusišypsoti.

P.S. Emigruoju. Naujas įrašas – trečiadienį.

WHO? ME? ALL IN.

Whatcha doing, mini meat packs? Paskutinę savaitę kiekvieną mielą dieną, laisvą minutę, rankose minkiau kortų kaladę. Įdomus užsiėmimas, padeda sutelkt mintis. Prisiminiau visuomenės požiūrį į populiariausią kortų žaidimą pasaulyje. Pokerį. Kaskart, kai pasakau, jog žaidžiu pokerį, susilaukiu replikos "žiūrėk neprasilošk namų". Gerai. Patylėsiu. Bet kam čiulbėt giesmę, kurios nemoki? Mintis pamąstymui: Jūs dalyvaujate krepšinio turnyre. Startinis mokestis - 50LT. Jūs žaidžiate, būnate pažeminti, galbūt laimite. Pasiimate 100LT vertus prizus, nupirktus iš jūsų pinigų. Pokerio  turnyras, sumokate 50LT, kad dalyvautumėt, miegodami prie stalo laimite, turnyrą, namo grįžtate su laimėtu 100LT prizu, sudarytu iš startinių mokesčių. Koks skirtumas? Krepšinio turnyruose gali dalyvaut net antrokai. O dabar pateikiu kuo šis, iš pažiūros paprastas kortų žaidimas yra geras dalykas.

Pradėkim nuo matematikos. Juk matematika yra viskas. Ačiū vienai iš mano mokytojų, sugebėjusiai man šita fraze išplaut smegenis. Na, bet, nepaisant to, viskas pokeryje grįsta matematika. Tikimybė, jog prieš save išvysite karališką eilę yra viena iš septyniasdešimt septynių milijonų, aštuonių šimtų keturiasdešimt šešių tūkstančių trijų šimtų dviejų galimybių. Tikimybė, jog sekanti korta bus pikų tūzas yra viena iš keturiasdešimt aštuonių baigčių. Galiausiai, tikimybė, jog šiai kortai neatsiradus ant stalo, jūsų priešininkas apsipils ašaromis ir pabėgs nuo stalo yra ganėtinai didelė.

Antra - psichologinė šito reikalo pusė. Spaudimas. Baimė. Agresyvumas. Smulkmenos. Mentalizmo pagrindai. Be viso šito jos didenybė pokeris nebūtų toks pat. Gražu matyti priešininką dvejojantį, o vėliau įstumti jį į dar keblesnė situaciją Taip jau būna. Užsispyrimas čia nepageidaujamas. Taip pat čia priskirčiau ir stebėjimą. Vis dažniau žaidžiant pokerį pradedama stebėti detales ne tik prie stalo. Akį užkabina net tokie nereikšmingi faktai, kaip bičo - spintos prikinių krepšelyje esantys pirkiniai: Vazelinas, 2 ilgieji agurkai ir prezervatyvų pakelis. Tikriausiai vaikinas planuoja romantišką vakarienę.

Ketvirta. Ah, Trečia. Pardon, matematikos B lygis. Taigi, požiūris į save. Nepaisant to fakto, jog negali nuleist akių nuo savo myliniausių priešų, galvoje privalo kirbėti mintis, jog kiti tave taip pat skaito kaip knygą. Tai verčia galvot apie savo elgesį, judesius, renkamus žodžius, reikia kuo greičiau pamiršti klaidas ir pralaimėjimus, nieko nepakeisi. Tai ir vėl po truputį tampa įpročiu ir pakilus nuo stalo su dažniausiai žalia danga.

Galiausiai - Pokerio kūrybingumas ir išmonė. Kiekviena kortų pora turi savo pravardę. Štai tarkim Valeto ir Karaliaus derinys vadinamas "Hariu Poteriu". Kodėl? Tai lengva iššifruoti naudojant Hario Poterio autorės inicialus, J.K. Arba  štai kitas pavyzdys, dviejų devynetų junginys vadinamas "Nekaltomis vokiečių mergaitėmis". Jei nesupratot, kažkada šitą prisiminsit ir supratę pradėsit kvatotis. Na, o aš, o aš ir toliau leisiu laiką su kortom, tačiau ne žaisdamas pokerį, o šiaip, bandydamas sutelkt arba nustumt mintis. ir taip, kaskart, pakvietę mane žaisti pokerio gausite atsakymą:
"Who? Me? I'm All in."

OH, GET A LIFE.

Šįkart pradėsiu visai kitaip. Tegul visi kas mano, jog kompiuteriniai žaidimai yra blogai, pakelia savo dešinę ranką aukštyn 45 laipsnių kampu. Na gerai, užteks, dėl dviejų priežasčių. Pirma, jūs atrodot kaip atsilikę Tottenham Hotspur fanai kurie mieliau rinktųsi vietelę Sobibore, nei rankos pakėlimą tokiu kampu. Na, o antra, žinoma, jūs juk nenorite būti suimti už nacionalsocializmo propagavimą.

Taigi, atgal prie temos. Aš visad baiminausi kvailių su pavojingais ginklais, pradėkime nuo klaviatūros. Paskutiniu metu spauda labai akcentuoja šį reikalą. Vien tokios antraštės kaip:
"Girtas septyniolikmetis nuo smurto kurį sukėlė žiaurus World of Tanks žaidimas
išėjo į gatvę ir nušovė savo buvusiąją.". Ar "Meksikos mokslininkai nustatė, jog
žaidimas The Sims 3 gali kenkti jūsų orientacijai". Nors
išties, šitas galėjo būt tiesa. Na, ir paskutinę antraštę: "Kaune padaugėjo asilų".
Nors, tiesa, ne apie kompiuterinius žaidimus, tai palikim ją ramybėje. Kartais
aš susimąstau ir klausiu savęs, ar tai gali būti tiesa? Pabandysiu pateikti savo nuomonę
iš širdies, kodėl kompiuteriniai žaidimai yra teigiamas dalykas.
Kodėl? Pirmiausia, tai lavina jūsų reakcijos laiką, koordinaciją ir situacijos suvokimą.
Ar yra daugiau?
Dabar yra dvidešimt pirmas amžius ir beveik visi žmonės
mėgsta karts nuo karto pažiūrėt
ypatingą filmą. Ne, šįkart man jūsų rankų nereikia. Tiesiog, įjunkite
lakią vaizduotę, pagalvokite apie idėją ne tik stebėti, kaip vyksta veiksmas, tačiau
ir dalyvauti veiksme. Keisti įvykių pabaigas. Tik tai jums leis pasijusti
užmaršiu juodaodžiu, gaujos nariu, kažkur už Atlanto.
Teks spręsti vietinius nesutarimus kažkur Zimbabvės džiunglių tankmėje,
aptinkant ginklų kontrabandininką. Dalyvauti aršiajame 1775 metais
vykusiame JAV nepriklausomybės kare. Mušti lemiamą įvartį Čempionų lygos finale,
Estadio de Antanas Matulis stadione, klausant kaip draugas malonybiniais deminutyvais apibūdina mačo arbitrą. Vesti Venecijos armiją į žygį link Jeruzalės ar paprasčiausiai gyventi mafijos šeimos gyvenimą medžiojant "That lucky bastard"  ar vykdant omertos įstatymus. Visiems sakantiems, jog tai žalinga sakau, jog, žinoma, jūs galite išeiti į lauką ir pabandyt padaryt tą patį. Jums to niekas nesutrukdys. Good luck with that. Žiūrėsiu TV3 žinias tik dėl jūsų.

Galiausiai, teigiu, jog nepaisant to, ką čia pasakiau, visad reikia prisiminti, jog tą reikia daryti su saiku.
Juk viskas kas per daug, tas nesveika. Net ir protas. Pagalvokit apie M. K. Čiurlionį. Kur jis atsidūrė, kai buvo per daug protingas?

P.S. Visiems geimeriams, metu iššūkį pasakyti visų mano paminėtų ar žaidimų apie kurios aš užsiminiau pavadinimus
komentaruose. Galbūt kitame bloge atsiras jūsų vardas?

SKUNDAI PARAŠYTI ANTRĄ VALANDĄ NAKTIES NEPAGERINS JŪSŲ GYVENIMO.

Zdarovąąą! Ką sakau? Zdarovąąą, ĄĄĄĄ!! Taip, savaitgalis buvo neblogas. Dar kart ačiū Lilui ir Innomine. Šiupuliukai prisiminus.

Na, o dabar prie temos. Tikriausiai visi žinome žmogų, kuriam kažkas kažkur kažkodėl neįtinka ir jis visad garsiai reiškia nepasitenkinimą: Nepatinka skelbimai, nes jie žeidžia, nepatinka bitės, nes jos kesinasi į kažkieno gyvybę, nepatinka vanduo, nes jis šlapias. Klausytis to nuoširdžiai knisa. Maždaug, Seriously, žmogau. Aš nenusausinsiu  vandens ar nepriversiu Tailando transvestitų tapti merginomis. Ir svarbiausia, tai net siekia valdžią.

Man dažnai tenka domėtis užsienio, ypač Didžiosios Britanijos naujienomis. Aš simpatizuoju jų kultūrai.
O tai, žinoma, nėra pagrindinė priežastis, kodėl aš skaitau naujienas ten. Tiesiog, "delfi.lt" man
nuoširdžiai atsibodo, kad norint pasiekt aktualijas, reikia prasikast pro 88 naujienas apie naujus
įrodymus pedofilijos skandale ir 14 naujienų apie užslėptas Šapranausko savižudybės detales. Oh well. Todėl
kartais leidžiu laiką patikimąjame  "BBC.CO.UK". Ką ten radau? Na, "leidžiai ir džentelmenės" (- J.J.)
Aš patariu prisėsti. Remdamiesi daugeliu skundų ir surašyta peticija, Jū Kei parlamentas pateikė svarstymmui įstatymą uždrausiantį pornografiją visame salyne. Na, šįkart įsiutusios  feministės pasistengė su savo skundais. Bet, žinoma, visad yra kita medalio pusė.

Taigi, dar vienas įdomus faktas: Per šiuos metus, vien iš Britų parlamento į draudžiamuosius ir kai kam išsvajotuosius porno puslapius buvo bandyta patekti daugiau nei du šimtus tūkstančių kartų. Nemažai, ar ne? Ir štai kodėl šis pasaulis yra įdomus. Štai kodėl jis gali kartais žavėti. Ir todėl tokie įstatymai niekad nebus priimti. Pats pasaulis yra  neteisingas. Liaukitės dėl to žliumbę ir susitaikykit su tuo. Kaip pasakytų Sinatra: "That's Life". Nesvarbu, kiek jūs besiskūstumėt ar kokie tobuli jūs būtumėt. Amerika vistiek įves savo armiją vos tik užuodusi naftą, bitės vistiek kesinsis į tavo gyvybę, o vanduo vistiek liks šlapias. Štai kodėl aš rašau, nors daug kam nepatinka. Gal nustosiu, kai Britanijoj uždraus porno. O, tiesa, niekad!

TRYS VALANDOS LEMIANČIOS JŪSŲ SUMAUTĄ GYVENIMĄ.

Prasidėjus taip ilgai lauktiems mokslo metams, taip, tai ironija,  vis dažniau tenka patirti tą tipinį smegenų plovimą, su žodžiais apie egzaminus. Nuoširdžiai, negaliu to pakęsti. Dvylika metų lieji prakaitą virš knygų, miegi su mintim, kad ryte gausi kuolą ir visiškai nesuki dėl to galvos. Dabar viskas kitaip. Kitas požiūris, norisi pasiruošti kuo geriau, kad gavęs užduotis pradėtum kvatotis. Ne, ne iš beviltiškumo, o iš palengvėjimo, bet ar tai teisinga? Dvylika nuostabių darbo metų nueina paskui mūsų nuostabųjį deputatą E. Vareikį į nuostabųjį Vatikaną. Tik gal mažiau apsvaigę nuo alkoholio.

Anyway, neišsimiegi vieną naktį, gauni tau nepatinkančius skaičiukus, kurie neva atstoja tavo protinius sugebėjimus. Tuomet, viltingas žvilgsnis į elektroninį paštą, sutrikimas, pamačius, jog tavo svajonių universitetas nepatenkintas tavo pastangomis egzamine ir ten tau tiesiog neatsiras vietos. Tuomet apsukrusis darbdavys neduoda jums svajonių darbo, nes neturite auksinio diplomo. O čia, jau kita kalba.

Tikriausiai visi pažįstame nors vieną žmogų, kuris mokosi pačiais geriausiais pažymiais, įstoja ten, kur nori,
baigia tuo išsvajotuoju auksiniu diplomu, gauna darbą, atlyginimą, kuris lenkia mano blog'o skaitytojų rato metines pajamas ir galiausiai, kai reikia įrodyt savo žinias... Viskas baigiasi. Gerai pagalvojus, joks auksinis diplomas, jokios iškaltos žinios nepralenks paprastos logikos, sumanumo, improvizavimo ir komunikabilumo įgūdžių. Paprasta?

Atrodo, tačiau visas vietas universituose jau užėmę žmonės, kurie ramiais snukučiais galėtų žodis į žodį atkartot  visą istorijos vadovėlį. Kur link suku? Tiesiog noriu mesti dar vieną akmenį į švietimo ir mokslo ministerijos daržą. Koks tikslas ruošti armiją darbininkų, sugebančių tobulai išmokti visą vadovėlį, bet nesugebančių skirti kairės nuo dešinės?

Na, o aš, tikriausiai, užuot besiruošdamas egzaminams, eilinį kart piešiu miegodamas prie lango ir simuliuosiu pirmai progai pasitaikius. Toks tas suknistas gyvenimas!

OFF WE GO... AGAIN.

Jooo, Pasibaigė vasara. Didelė juodai baltų lemingų krūva užplūdo klases, be šypsenų, su velniškai trumpom suknelėm, merkiant siaubingam lietui. Net gražu žiūrėt į tuos pavargusius ir linksmybes menančius snukučius. O ir mokytojai, išsišiepę nuo ausies iki ausies laukia savo numylėtinių pasiruošę rimtas kalbas apie pamokų teisinimus, kurie nerūpi net patiems mokytojams. Perfrazuojant patį Šekspyrą, prabilusį karaliaus Henrio lūpomis: "Dar kart į mūšį, mieli draugai, dar kart!"

Ir visų mielų mokinukų ir mokinukių laukia dar devyni mėnesiai iki naujos vasaros gimimo. Visų jų laukia devyni mėnesiai aukštojo mokslo, apie mitozes ir mejozes, dar devyni mėnesiai klausantis paskaitų apie Ruandos sostinę. Neturiu nieko prieš mokslą. Kol jis neprasilenkia su logika. Meskit į mane akmenį (pageidautina mažesnį), bet aš nuoširdžiai manau, jog mokykla turėtų paruošti gyvenimui, darbui, mokesčių mokėjimui ir panašiai. Na, tikriausiai kostiumuoti dėdulės iš švietimo ministerijos žino geriau, ką padarysi. Gaila žmonių, juk ne kiekviena persona gali suktis gyvenime lengvai it telefonas skalbimo mašinoj. Na juk jūs suprantat apie ką aš. Neretas atvejis, kai žmogus pabaigęs mokyklą tiesiog tampa "skaliku paleistu nuo grandinės" ir gyvena taip, kad nebelieka nieko. Na, tada viskas paprasta. Suvokimas,
jog gyvenime tapai "Persona non grata" ir paseki vieno žymaus komiko pėdomis. Tiesa, tik ne į tą pačią vonią.

Ir, taip, visiem dėdėm ir tetom iš švietimo ministerijos norėčiau perteikt Lino Kunigėlio emocijas: "Ir užsikruškit jūs su savo švietimo reformom ir stojimo tvarkom" Taigi, mama, manau, būsiu statybininkas, pusė kelio jau yra, galiu nekokybiškai atlikt pigų darbą, miegot ir keiktis. Ko dar reikia statybininkui?

P.S. Ir vėl dėkoju tam žmogučiui, kuris neleidžia apleist šito blogo, Ačiū tau, katinukai.

"AČIŪ DIEVUI, AŠ ATEISTAS."

Manęs dažnai daug kas klausia, kokia yra pati didžiausia apgavystė, kurią aš žinau. Taip, daug kam į galvą šauna Aliaskos pardavimas Amerikai už septynis su puse milijono dolerių ar Ponzio schema, kuri Bernard'ui Madoff'ui  per trumpą jo gyvenimą sugebėjo šiam piliečiui uždirbti 150 milijardų dolerių ir šimtą penkiasdešimt metų federaliniame kalėjime. Ne, gerai pagalvojus, pati geriausia pasaulio suktybė, besitęsianti jau daugiau nei tūkstantį metų, yra religija.

Taaip, būtent religija. Sako, kai vienas žmogus nepastebi realybės, tai vadinama beprotyste, tačiau kaip to nepastebi milijonai, tai jau religija. Taip, žinau, kad eilinį kartą susilauksiu begalės įsižeidusių komentarų. Taip, kažkuo  tikėt reikia. Vieni tiki žmonėmis, kiti Dievu, treti, išvis, akmenuku kišenėje, nesakau, jog tai nėra svarbu, tai daug kam yra būtina, bet, nereikia to padaryti visu gyvenimu. Išties, žmogus be religijos, tarsi žuvis be dviračio. Bet, ar viskas yra taip blogai?

Mano pavyzdys būtų Sovietų Sąjunga. Ši valstybė visa esybe buvo prieš religiją ir nesistebiu kodėl. Religija suteikiaviltį, tai yra velniškas jos pliusas. Kad ir koks melo kratinys tai bebūtų, jis vistiek įkvepia tikėti, gal net priešintis.

All in all, aš tuo netikiu. Bet nesmerkiu ir žmonių, kurie to tiki. Juk visi mes netikintys, kol neatsisako vienas
lėktuvo variklis, bet. Dėl viso pikto, kai skaitysit šventąjį raštą, atsiverskit paskutinį puslapį ir pažiūrėkit ar
ten kartais nėra frazės "Visi veikėjai ir įvykiai šioje knygoje yra visiškai išgalvoti ir neturi jokių asociacijų
su tikrovėje vykusiais įvykiais."

Nepykit, kad tiek užtrukau, bandžiau išgelbėt savo mažąjį pasaulėlį nuo visiško sugriuvimo.

IR MES TAI VADINAME POILSIU?

Bonjour. Išleidžiu tėvus savaitgaliui į Meką. Ne, ne tą Meką. Aš dar nenoriu, kad jie būtų susprogdinti ar patiekti kaip gurmaniškas patiekalas gatvės virtuvėje. Išleidžiu juos į lietuviškąją poilsiautojų Meką, Los Palangėles.

Mano tėvai, kaip ir likęs milijonas senamadiškų, senos geros Tarybinės Lietuvos išauklėtų personų beveik sąžiningai dirbo visus metus, kad ir vėl galėtų nuvykt į pajūrį.
Ten, kur norint pasiekt vandenį reikia perplaukt žmonių jūrą.
Ten, kur apkūnios ūsuotos moterytės rusišku akcentu šaukia "Šalti čiburiekai, karštas alūs",
Ten kur kainos įkandamos tik futbolininkų atlyginimams (For your intelligence, Sammel'is Eto, Rusijoje siejamas su fraze "ETA ETOOOO!", per
metus uždirba tik dvidešimt milijonų eurų. Ir tai, manau yra dvidešimčia milijonų eurų, nei dabar turite kišenėje.).
Būtent ten kur kur bobutės likus 100 kilometrų iki pačios Palangos siūlo butus su tobulu vaizdu į jūrą.

Kodėl žmones ten traukia? Atsakymas paprastas. BANDOS JAUSMAS. Tas kirbantis jausmas, jog reikia daryti taip, kaip daro kiti.

Štai mano asmeninė nuomonė. Jei norit stogą raunančio poilsio, o ne vartymosi kaip šašlykams ant smėlio, čiupkit  žemėlapį, palapinę, šokit ant dviračio (nebūtinai savo, tai daro poilsį aktyvesniu) ir važiuokit kur tik akys veda. Savaitei. Kad ir dviem. Tegu kiti jūsų pasiilgsta! Maudykitės 11 skirtingų ežerų per parą (Man tai pavyko, nesigiriu) ir būkit laimingi.

Ką supratau?

Man reikia atostogų. PEACE.

Ir dar, kai beveik pasiekiau 200 peržiūrų, linkėjimai mamai ir Džustei!

ILGAS IR LAIMINGAS GYVENIMAS?

Hola a todos. Aš ir vėl čia. Ir su naujomis mintimis.

Vakar turėjau garbės pavėpsoti į velniškai nuobodžias futbolo rungtynes PSV - Milan. Ar jūs esate girdėję apie skandalingąjį Milan puolėją Mario Balotelli? Jei ne, trumpai apie jį: Italų futbolininkas gimęs Ganoje, našlaitis iš vaikų namų, tačiau to visai nesigėdyja. Priešingai, kai vaikai mokykloje iš jo šaipydavosi, kad jis įvaikintas jis protingai atrėždavo, jog "Mano tėvai mane pasirinko, o jūsų tėveliai turi kentėti su jumis." Na taip, žodžio kišenėje neieškanti persona, bet kodėl aš rašau apie jį? Na, jis tikriausiai pats puikiausias pavyzdys, ką su jumis gali padaryti šūkis "YOLO". Jis buvo išmestas iš indų restorano už kautynes kardais, tas pats likimas jį ištiko ir striptizo klube, kur jis sugebėjo pažeisti "No-touch" taisyklę. Toliau, jis buvo baustas 100 tūkst. Svarų bauda už smiginio strėlyčių mėtymą į jaunimo komandą ir buvo sustabdytas policijos su lagaminu pilnu pinigų. Paklaustas, kodėl su savimi jis laiko tiek pinigų atšovė greitai "I can, because I'm rich." Tad gerai pagalvojus, ar ir mes sugebam džiaugtis gyvenimu kaip Mario?

Pirmiausia, į galvą šauna mintis, jog šiais laikais spaudoje tiesiog mirga pranešimai kaip gyventi ilgiau. Mintis
pamąstymui: ar ilgas gyvenimas visad būna geresnis? Kaip sakė Jack'as London'as: "I shall not waste my days in  trying to prolong them." O susimąsčius, tai visiška tiesa. Taip, tu gali maitintis sveikai, nerizikuoti,būti
atsargus ir gyvensi šimtą metų. Arba atvažiuos dėdė autobusas ir pritrėkš tave kaip vabzdį. Kodėl žmonės matuoja gyvenimą metais, o ne tuo, kokie geri tie metai buvo? Aš nuoširdžiai nenorėčiau gyventi šimto metų ir neturėti ką papasakoti anūkams. Jaunatviškas maksimalizmas? Galbūt.

Bet tie pojūčiai, adrenalinas ir laimė yra nepakeičiami. Ir štai kodėl aš simpatizuoju Mario. Jis daro ko nori.
Jis džiaugiasi gyvenimu. Jis tikrai turės, ką papasakoti savo anūkams. O mes? O mes tiesiog sėdim prieš savo
kompiuterių ekranus ir skaitom kažkokio asilo blogą, galvodami "galbūt jis teisus?"

Na gi, nešvaistykit gyvenimo veltui. Lėksiu ir aš, gyvent. Ieškokit manęs prie šaldytuvo, kur pradėsiu džiaugtis gyvenimu, arba mėtysiu kiaulieną į žydus. Patikėkit, jie to nekenčia.

PUNKTUALUMAS? OH COME ON!

Pribrendo mano blogas. Pagaliau. Kodėl? Net nenutuokiu. Tikriausiai atsibodo visiem pasakot tą patį
ir skleist savo erezijas. "Na ką gi". (Taip, aš didelis N. Kesmino fanas, pagarba šiam piliečiui) Here we go!

Šiandien stovėdamas lietuje, nervingai žvilgčiodamas į telefoną, ir eilinį kartą keikdamas vėluojančius padarus, kurie neaiškiomis aplinkybėmis dažniau būna merginos, susimąsčiau. Kodėl žmonės vėluoja? Nejau taip sunku atsikelti penkiomis minutėmis anksčiau ir priversti žmogų šypsotis, stebėtis jūsų, panele, (taip, aš taip pat dievinu šį žodį, todėl
nepykite, jei juo piknaudžiauju), punktualumu ir neversti žmogaus šalti ir drebėti lauke. It isn't that hard, right?

Sakoma, jog vokiečiai - pati punktualiausia tauta pasaulyje. Nesistebiu. Juk šie alaus mėgėjai nepatingėjo atsikelti ankstyvą Birželio 22-osios rytą, 4h ryto, kad "Netikėtai, be jokio karo paskelbimo užpultų iki tol taikiai gyvenusią Sovietų sąjungą". Kodėl kabutės? Nes cituojamas to meto populiariausias dienraštis "Pravda". Juk visad geriau remtis rašytine literatūra. Ji niekad neklysta. Nors, kaip sakė J. Stalinas, "Negalima pasitikėti tokiais dalykais kaip komunistiniai laikraščiai ar citatos rastos internete" (Ši citata rasta internete, Aut. pastaba).

Punktualumas? O, taip, taigi, kaip jūs įsivaizduojat Barbarosos planą, pusei "Fritz'ų" saldžiai parpiant ant savo tankų? Na, taip, viskas vistiek būtų pasibaigę taip pat...

Hah, pabaigai, didelis prašymas: nenuvertinkit šio nuostabaus dalyko, kuris verčia pasirodyt laiku ir vietoje, neverskit savo draugų laukt jūsų lietuje. Taip, Vėlavimas dar nieko nepražudė, tikriausiai, bet, ką gali žinot, visad būna pirmas kartas.