WHO? ME? ALL IN.

Whatcha doing, mini meat packs? Paskutinę savaitę kiekvieną mielą dieną, laisvą minutę, rankose minkiau kortų kaladę. Įdomus užsiėmimas, padeda sutelkt mintis. Prisiminiau visuomenės požiūrį į populiariausią kortų žaidimą pasaulyje. Pokerį. Kaskart, kai pasakau, jog žaidžiu pokerį, susilaukiu replikos "žiūrėk neprasilošk namų". Gerai. Patylėsiu. Bet kam čiulbėt giesmę, kurios nemoki? Mintis pamąstymui: Jūs dalyvaujate krepšinio turnyre. Startinis mokestis - 50LT. Jūs žaidžiate, būnate pažeminti, galbūt laimite. Pasiimate 100LT vertus prizus, nupirktus iš jūsų pinigų. Pokerio  turnyras, sumokate 50LT, kad dalyvautumėt, miegodami prie stalo laimite, turnyrą, namo grįžtate su laimėtu 100LT prizu, sudarytu iš startinių mokesčių. Koks skirtumas? Krepšinio turnyruose gali dalyvaut net antrokai. O dabar pateikiu kuo šis, iš pažiūros paprastas kortų žaidimas yra geras dalykas.

Pradėkim nuo matematikos. Juk matematika yra viskas. Ačiū vienai iš mano mokytojų, sugebėjusiai man šita fraze išplaut smegenis. Na, bet, nepaisant to, viskas pokeryje grįsta matematika. Tikimybė, jog prieš save išvysite karališką eilę yra viena iš septyniasdešimt septynių milijonų, aštuonių šimtų keturiasdešimt šešių tūkstančių trijų šimtų dviejų galimybių. Tikimybė, jog sekanti korta bus pikų tūzas yra viena iš keturiasdešimt aštuonių baigčių. Galiausiai, tikimybė, jog šiai kortai neatsiradus ant stalo, jūsų priešininkas apsipils ašaromis ir pabėgs nuo stalo yra ganėtinai didelė.

Antra - psichologinė šito reikalo pusė. Spaudimas. Baimė. Agresyvumas. Smulkmenos. Mentalizmo pagrindai. Be viso šito jos didenybė pokeris nebūtų toks pat. Gražu matyti priešininką dvejojantį, o vėliau įstumti jį į dar keblesnė situaciją Taip jau būna. Užsispyrimas čia nepageidaujamas. Taip pat čia priskirčiau ir stebėjimą. Vis dažniau žaidžiant pokerį pradedama stebėti detales ne tik prie stalo. Akį užkabina net tokie nereikšmingi faktai, kaip bičo - spintos prikinių krepšelyje esantys pirkiniai: Vazelinas, 2 ilgieji agurkai ir prezervatyvų pakelis. Tikriausiai vaikinas planuoja romantišką vakarienę.

Ketvirta. Ah, Trečia. Pardon, matematikos B lygis. Taigi, požiūris į save. Nepaisant to fakto, jog negali nuleist akių nuo savo myliniausių priešų, galvoje privalo kirbėti mintis, jog kiti tave taip pat skaito kaip knygą. Tai verčia galvot apie savo elgesį, judesius, renkamus žodžius, reikia kuo greičiau pamiršti klaidas ir pralaimėjimus, nieko nepakeisi. Tai ir vėl po truputį tampa įpročiu ir pakilus nuo stalo su dažniausiai žalia danga.

Galiausiai - Pokerio kūrybingumas ir išmonė. Kiekviena kortų pora turi savo pravardę. Štai tarkim Valeto ir Karaliaus derinys vadinamas "Hariu Poteriu". Kodėl? Tai lengva iššifruoti naudojant Hario Poterio autorės inicialus, J.K. Arba  štai kitas pavyzdys, dviejų devynetų junginys vadinamas "Nekaltomis vokiečių mergaitėmis". Jei nesupratot, kažkada šitą prisiminsit ir supratę pradėsit kvatotis. Na, o aš, o aš ir toliau leisiu laiką su kortom, tačiau ne žaisdamas pokerį, o šiaip, bandydamas sutelkt arba nustumt mintis. ir taip, kaskart, pakvietę mane žaisti pokerio gausite atsakymą:
"Who? Me? I'm All in."

OH, GET A LIFE.

Šįkart pradėsiu visai kitaip. Tegul visi kas mano, jog kompiuteriniai žaidimai yra blogai, pakelia savo dešinę ranką aukštyn 45 laipsnių kampu. Na gerai, užteks, dėl dviejų priežasčių. Pirma, jūs atrodot kaip atsilikę Tottenham Hotspur fanai kurie mieliau rinktųsi vietelę Sobibore, nei rankos pakėlimą tokiu kampu. Na, o antra, žinoma, jūs juk nenorite būti suimti už nacionalsocializmo propagavimą.

Taigi, atgal prie temos. Aš visad baiminausi kvailių su pavojingais ginklais, pradėkime nuo klaviatūros. Paskutiniu metu spauda labai akcentuoja šį reikalą. Vien tokios antraštės kaip:
"Girtas septyniolikmetis nuo smurto kurį sukėlė žiaurus World of Tanks žaidimas
išėjo į gatvę ir nušovė savo buvusiąją.". Ar "Meksikos mokslininkai nustatė, jog
žaidimas The Sims 3 gali kenkti jūsų orientacijai". Nors
išties, šitas galėjo būt tiesa. Na, ir paskutinę antraštę: "Kaune padaugėjo asilų".
Nors, tiesa, ne apie kompiuterinius žaidimus, tai palikim ją ramybėje. Kartais
aš susimąstau ir klausiu savęs, ar tai gali būti tiesa? Pabandysiu pateikti savo nuomonę
iš širdies, kodėl kompiuteriniai žaidimai yra teigiamas dalykas.
Kodėl? Pirmiausia, tai lavina jūsų reakcijos laiką, koordinaciją ir situacijos suvokimą.
Ar yra daugiau?
Dabar yra dvidešimt pirmas amžius ir beveik visi žmonės
mėgsta karts nuo karto pažiūrėt
ypatingą filmą. Ne, šįkart man jūsų rankų nereikia. Tiesiog, įjunkite
lakią vaizduotę, pagalvokite apie idėją ne tik stebėti, kaip vyksta veiksmas, tačiau
ir dalyvauti veiksme. Keisti įvykių pabaigas. Tik tai jums leis pasijusti
užmaršiu juodaodžiu, gaujos nariu, kažkur už Atlanto.
Teks spręsti vietinius nesutarimus kažkur Zimbabvės džiunglių tankmėje,
aptinkant ginklų kontrabandininką. Dalyvauti aršiajame 1775 metais
vykusiame JAV nepriklausomybės kare. Mušti lemiamą įvartį Čempionų lygos finale,
Estadio de Antanas Matulis stadione, klausant kaip draugas malonybiniais deminutyvais apibūdina mačo arbitrą. Vesti Venecijos armiją į žygį link Jeruzalės ar paprasčiausiai gyventi mafijos šeimos gyvenimą medžiojant "That lucky bastard"  ar vykdant omertos įstatymus. Visiems sakantiems, jog tai žalinga sakau, jog, žinoma, jūs galite išeiti į lauką ir pabandyt padaryt tą patį. Jums to niekas nesutrukdys. Good luck with that. Žiūrėsiu TV3 žinias tik dėl jūsų.

Galiausiai, teigiu, jog nepaisant to, ką čia pasakiau, visad reikia prisiminti, jog tą reikia daryti su saiku.
Juk viskas kas per daug, tas nesveika. Net ir protas. Pagalvokit apie M. K. Čiurlionį. Kur jis atsidūrė, kai buvo per daug protingas?

P.S. Visiems geimeriams, metu iššūkį pasakyti visų mano paminėtų ar žaidimų apie kurios aš užsiminiau pavadinimus
komentaruose. Galbūt kitame bloge atsiras jūsų vardas?

SKUNDAI PARAŠYTI ANTRĄ VALANDĄ NAKTIES NEPAGERINS JŪSŲ GYVENIMO.

Zdarovąąą! Ką sakau? Zdarovąąą, ĄĄĄĄ!! Taip, savaitgalis buvo neblogas. Dar kart ačiū Lilui ir Innomine. Šiupuliukai prisiminus.

Na, o dabar prie temos. Tikriausiai visi žinome žmogų, kuriam kažkas kažkur kažkodėl neįtinka ir jis visad garsiai reiškia nepasitenkinimą: Nepatinka skelbimai, nes jie žeidžia, nepatinka bitės, nes jos kesinasi į kažkieno gyvybę, nepatinka vanduo, nes jis šlapias. Klausytis to nuoširdžiai knisa. Maždaug, Seriously, žmogau. Aš nenusausinsiu  vandens ar nepriversiu Tailando transvestitų tapti merginomis. Ir svarbiausia, tai net siekia valdžią.

Man dažnai tenka domėtis užsienio, ypač Didžiosios Britanijos naujienomis. Aš simpatizuoju jų kultūrai.
O tai, žinoma, nėra pagrindinė priežastis, kodėl aš skaitau naujienas ten. Tiesiog, "delfi.lt" man
nuoširdžiai atsibodo, kad norint pasiekt aktualijas, reikia prasikast pro 88 naujienas apie naujus
įrodymus pedofilijos skandale ir 14 naujienų apie užslėptas Šapranausko savižudybės detales. Oh well. Todėl
kartais leidžiu laiką patikimąjame  "BBC.CO.UK". Ką ten radau? Na, "leidžiai ir džentelmenės" (- J.J.)
Aš patariu prisėsti. Remdamiesi daugeliu skundų ir surašyta peticija, Jū Kei parlamentas pateikė svarstymmui įstatymą uždrausiantį pornografiją visame salyne. Na, šįkart įsiutusios  feministės pasistengė su savo skundais. Bet, žinoma, visad yra kita medalio pusė.

Taigi, dar vienas įdomus faktas: Per šiuos metus, vien iš Britų parlamento į draudžiamuosius ir kai kam išsvajotuosius porno puslapius buvo bandyta patekti daugiau nei du šimtus tūkstančių kartų. Nemažai, ar ne? Ir štai kodėl šis pasaulis yra įdomus. Štai kodėl jis gali kartais žavėti. Ir todėl tokie įstatymai niekad nebus priimti. Pats pasaulis yra  neteisingas. Liaukitės dėl to žliumbę ir susitaikykit su tuo. Kaip pasakytų Sinatra: "That's Life". Nesvarbu, kiek jūs besiskūstumėt ar kokie tobuli jūs būtumėt. Amerika vistiek įves savo armiją vos tik užuodusi naftą, bitės vistiek kesinsis į tavo gyvybę, o vanduo vistiek liks šlapias. Štai kodėl aš rašau, nors daug kam nepatinka. Gal nustosiu, kai Britanijoj uždraus porno. O, tiesa, niekad!

TRYS VALANDOS LEMIANČIOS JŪSŲ SUMAUTĄ GYVENIMĄ.

Prasidėjus taip ilgai lauktiems mokslo metams, taip, tai ironija,  vis dažniau tenka patirti tą tipinį smegenų plovimą, su žodžiais apie egzaminus. Nuoširdžiai, negaliu to pakęsti. Dvylika metų lieji prakaitą virš knygų, miegi su mintim, kad ryte gausi kuolą ir visiškai nesuki dėl to galvos. Dabar viskas kitaip. Kitas požiūris, norisi pasiruošti kuo geriau, kad gavęs užduotis pradėtum kvatotis. Ne, ne iš beviltiškumo, o iš palengvėjimo, bet ar tai teisinga? Dvylika nuostabių darbo metų nueina paskui mūsų nuostabųjį deputatą E. Vareikį į nuostabųjį Vatikaną. Tik gal mažiau apsvaigę nuo alkoholio.

Anyway, neišsimiegi vieną naktį, gauni tau nepatinkančius skaičiukus, kurie neva atstoja tavo protinius sugebėjimus. Tuomet, viltingas žvilgsnis į elektroninį paštą, sutrikimas, pamačius, jog tavo svajonių universitetas nepatenkintas tavo pastangomis egzamine ir ten tau tiesiog neatsiras vietos. Tuomet apsukrusis darbdavys neduoda jums svajonių darbo, nes neturite auksinio diplomo. O čia, jau kita kalba.

Tikriausiai visi pažįstame nors vieną žmogų, kuris mokosi pačiais geriausiais pažymiais, įstoja ten, kur nori,
baigia tuo išsvajotuoju auksiniu diplomu, gauna darbą, atlyginimą, kuris lenkia mano blog'o skaitytojų rato metines pajamas ir galiausiai, kai reikia įrodyt savo žinias... Viskas baigiasi. Gerai pagalvojus, joks auksinis diplomas, jokios iškaltos žinios nepralenks paprastos logikos, sumanumo, improvizavimo ir komunikabilumo įgūdžių. Paprasta?

Atrodo, tačiau visas vietas universituose jau užėmę žmonės, kurie ramiais snukučiais galėtų žodis į žodį atkartot  visą istorijos vadovėlį. Kur link suku? Tiesiog noriu mesti dar vieną akmenį į švietimo ir mokslo ministerijos daržą. Koks tikslas ruošti armiją darbininkų, sugebančių tobulai išmokti visą vadovėlį, bet nesugebančių skirti kairės nuo dešinės?

Na, o aš, tikriausiai, užuot besiruošdamas egzaminams, eilinį kart piešiu miegodamas prie lango ir simuliuosiu pirmai progai pasitaikius. Toks tas suknistas gyvenimas!

OFF WE GO... AGAIN.

Jooo, Pasibaigė vasara. Didelė juodai baltų lemingų krūva užplūdo klases, be šypsenų, su velniškai trumpom suknelėm, merkiant siaubingam lietui. Net gražu žiūrėt į tuos pavargusius ir linksmybes menančius snukučius. O ir mokytojai, išsišiepę nuo ausies iki ausies laukia savo numylėtinių pasiruošę rimtas kalbas apie pamokų teisinimus, kurie nerūpi net patiems mokytojams. Perfrazuojant patį Šekspyrą, prabilusį karaliaus Henrio lūpomis: "Dar kart į mūšį, mieli draugai, dar kart!"

Ir visų mielų mokinukų ir mokinukių laukia dar devyni mėnesiai iki naujos vasaros gimimo. Visų jų laukia devyni mėnesiai aukštojo mokslo, apie mitozes ir mejozes, dar devyni mėnesiai klausantis paskaitų apie Ruandos sostinę. Neturiu nieko prieš mokslą. Kol jis neprasilenkia su logika. Meskit į mane akmenį (pageidautina mažesnį), bet aš nuoširdžiai manau, jog mokykla turėtų paruošti gyvenimui, darbui, mokesčių mokėjimui ir panašiai. Na, tikriausiai kostiumuoti dėdulės iš švietimo ministerijos žino geriau, ką padarysi. Gaila žmonių, juk ne kiekviena persona gali suktis gyvenime lengvai it telefonas skalbimo mašinoj. Na juk jūs suprantat apie ką aš. Neretas atvejis, kai žmogus pabaigęs mokyklą tiesiog tampa "skaliku paleistu nuo grandinės" ir gyvena taip, kad nebelieka nieko. Na, tada viskas paprasta. Suvokimas,
jog gyvenime tapai "Persona non grata" ir paseki vieno žymaus komiko pėdomis. Tiesa, tik ne į tą pačią vonią.

Ir, taip, visiem dėdėm ir tetom iš švietimo ministerijos norėčiau perteikt Lino Kunigėlio emocijas: "Ir užsikruškit jūs su savo švietimo reformom ir stojimo tvarkom" Taigi, mama, manau, būsiu statybininkas, pusė kelio jau yra, galiu nekokybiškai atlikt pigų darbą, miegot ir keiktis. Ko dar reikia statybininkui?

P.S. Ir vėl dėkoju tam žmogučiui, kuris neleidžia apleist šito blogo, Ačiū tau, katinukai.