TRYS VALANDOS LEMIANČIOS JŪSŲ SUMAUTĄ GYVENIMĄ.

Prasidėjus taip ilgai lauktiems mokslo metams, taip, tai ironija,  vis dažniau tenka patirti tą tipinį smegenų plovimą, su žodžiais apie egzaminus. Nuoširdžiai, negaliu to pakęsti. Dvylika metų lieji prakaitą virš knygų, miegi su mintim, kad ryte gausi kuolą ir visiškai nesuki dėl to galvos. Dabar viskas kitaip. Kitas požiūris, norisi pasiruošti kuo geriau, kad gavęs užduotis pradėtum kvatotis. Ne, ne iš beviltiškumo, o iš palengvėjimo, bet ar tai teisinga? Dvylika nuostabių darbo metų nueina paskui mūsų nuostabųjį deputatą E. Vareikį į nuostabųjį Vatikaną. Tik gal mažiau apsvaigę nuo alkoholio.

Anyway, neišsimiegi vieną naktį, gauni tau nepatinkančius skaičiukus, kurie neva atstoja tavo protinius sugebėjimus. Tuomet, viltingas žvilgsnis į elektroninį paštą, sutrikimas, pamačius, jog tavo svajonių universitetas nepatenkintas tavo pastangomis egzamine ir ten tau tiesiog neatsiras vietos. Tuomet apsukrusis darbdavys neduoda jums svajonių darbo, nes neturite auksinio diplomo. O čia, jau kita kalba.

Tikriausiai visi pažįstame nors vieną žmogų, kuris mokosi pačiais geriausiais pažymiais, įstoja ten, kur nori,
baigia tuo išsvajotuoju auksiniu diplomu, gauna darbą, atlyginimą, kuris lenkia mano blog'o skaitytojų rato metines pajamas ir galiausiai, kai reikia įrodyt savo žinias... Viskas baigiasi. Gerai pagalvojus, joks auksinis diplomas, jokios iškaltos žinios nepralenks paprastos logikos, sumanumo, improvizavimo ir komunikabilumo įgūdžių. Paprasta?

Atrodo, tačiau visas vietas universituose jau užėmę žmonės, kurie ramiais snukučiais galėtų žodis į žodį atkartot  visą istorijos vadovėlį. Kur link suku? Tiesiog noriu mesti dar vieną akmenį į švietimo ir mokslo ministerijos daržą. Koks tikslas ruošti armiją darbininkų, sugebančių tobulai išmokti visą vadovėlį, bet nesugebančių skirti kairės nuo dešinės?

Na, o aš, tikriausiai, užuot besiruošdamas egzaminams, eilinį kart piešiu miegodamas prie lango ir simuliuosiu pirmai progai pasitaikius. Toks tas suknistas gyvenimas!