IR MES TAI VADINAME POILSIU?

Bonjour. Išleidžiu tėvus savaitgaliui į Meką. Ne, ne tą Meką. Aš dar nenoriu, kad jie būtų susprogdinti ar patiekti kaip gurmaniškas patiekalas gatvės virtuvėje. Išleidžiu juos į lietuviškąją poilsiautojų Meką, Los Palangėles.

Mano tėvai, kaip ir likęs milijonas senamadiškų, senos geros Tarybinės Lietuvos išauklėtų personų beveik sąžiningai dirbo visus metus, kad ir vėl galėtų nuvykt į pajūrį.
Ten, kur norint pasiekt vandenį reikia perplaukt žmonių jūrą.
Ten, kur apkūnios ūsuotos moterytės rusišku akcentu šaukia "Šalti čiburiekai, karštas alūs",
Ten kur kainos įkandamos tik futbolininkų atlyginimams (For your intelligence, Sammel'is Eto, Rusijoje siejamas su fraze "ETA ETOOOO!", per
metus uždirba tik dvidešimt milijonų eurų. Ir tai, manau yra dvidešimčia milijonų eurų, nei dabar turite kišenėje.).
Būtent ten kur kur bobutės likus 100 kilometrų iki pačios Palangos siūlo butus su tobulu vaizdu į jūrą.

Kodėl žmones ten traukia? Atsakymas paprastas. BANDOS JAUSMAS. Tas kirbantis jausmas, jog reikia daryti taip, kaip daro kiti.

Štai mano asmeninė nuomonė. Jei norit stogą raunančio poilsio, o ne vartymosi kaip šašlykams ant smėlio, čiupkit  žemėlapį, palapinę, šokit ant dviračio (nebūtinai savo, tai daro poilsį aktyvesniu) ir važiuokit kur tik akys veda. Savaitei. Kad ir dviem. Tegu kiti jūsų pasiilgsta! Maudykitės 11 skirtingų ežerų per parą (Man tai pavyko, nesigiriu) ir būkit laimingi.

Ką supratau?

Man reikia atostogų. PEACE.

Ir dar, kai beveik pasiekiau 200 peržiūrų, linkėjimai mamai ir Džustei!