OFF WE GO... AGAIN.

Jooo, Pasibaigė vasara. Didelė juodai baltų lemingų krūva užplūdo klases, be šypsenų, su velniškai trumpom suknelėm, merkiant siaubingam lietui. Net gražu žiūrėt į tuos pavargusius ir linksmybes menančius snukučius. O ir mokytojai, išsišiepę nuo ausies iki ausies laukia savo numylėtinių pasiruošę rimtas kalbas apie pamokų teisinimus, kurie nerūpi net patiems mokytojams. Perfrazuojant patį Šekspyrą, prabilusį karaliaus Henrio lūpomis: "Dar kart į mūšį, mieli draugai, dar kart!"

Ir visų mielų mokinukų ir mokinukių laukia dar devyni mėnesiai iki naujos vasaros gimimo. Visų jų laukia devyni mėnesiai aukštojo mokslo, apie mitozes ir mejozes, dar devyni mėnesiai klausantis paskaitų apie Ruandos sostinę. Neturiu nieko prieš mokslą. Kol jis neprasilenkia su logika. Meskit į mane akmenį (pageidautina mažesnį), bet aš nuoširdžiai manau, jog mokykla turėtų paruošti gyvenimui, darbui, mokesčių mokėjimui ir panašiai. Na, tikriausiai kostiumuoti dėdulės iš švietimo ministerijos žino geriau, ką padarysi. Gaila žmonių, juk ne kiekviena persona gali suktis gyvenime lengvai it telefonas skalbimo mašinoj. Na juk jūs suprantat apie ką aš. Neretas atvejis, kai žmogus pabaigęs mokyklą tiesiog tampa "skaliku paleistu nuo grandinės" ir gyvena taip, kad nebelieka nieko. Na, tada viskas paprasta. Suvokimas,
jog gyvenime tapai "Persona non grata" ir paseki vieno žymaus komiko pėdomis. Tiesa, tik ne į tą pačią vonią.

Ir, taip, visiem dėdėm ir tetom iš švietimo ministerijos norėčiau perteikt Lino Kunigėlio emocijas: "Ir užsikruškit jūs su savo švietimo reformom ir stojimo tvarkom" Taigi, mama, manau, būsiu statybininkas, pusė kelio jau yra, galiu nekokybiškai atlikt pigų darbą, miegot ir keiktis. Ko dar reikia statybininkui?

P.S. Ir vėl dėkoju tam žmogučiui, kuris neleidžia apleist šito blogo, Ačiū tau, katinukai.